Virtuali paroda „Kai Lietuva prabilo eteryje. Lietuvos radijas 1926–1940 m.“
2026 metais minime reikšmingą sukaktį – Lietuvos radijo šimtmetį. Šiai progai pažymėti Lietuvos centrinis valstybės archyvas parengė virtualią parodą, kurioje apžvelgiama Lietuvos radijo istorija, raida ir reikšmė visuomenės gyvenime 1926–1940 metais.
1920 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijoje vykusiame pasitarime pritarta siūlymui Kaune statyti naują radijo stotį, skirtą visuomenės reikmėms. Buvo numatyta, kad stotis veiks 800–10 000 m bangų diapazone ir turės 100 m aukščio anteną. Sutartis su Prancūzijos bendrove SFR (Société Française Radio-Électrique) pasirašyta 1923 m. spalio 29 d. Bendrovė įsipareigojo radijo stotį Kaune pastatyti per tris su puse mėnesio, tačiau jos įrengimas užtruko, ir Lietuva naujosios stoties sulaukė tik po beveik trejų metų.
1926 m. birželio 12 d. Kaune, nuskambėjo pirmoji Lietuvos radijo transliacija. Žodžiai „Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“ tapo Lietuvos radijo istorijos pradžia.
Tą pačią dieną iš Kauno radijo stoties pradėtos reguliarios programų transliacijos. Iš pradžių kasdien buvo transliuojama pusantros valandos trukmės programa, kurią sudarė laikraščių ir ELTA pranešimai, orų prognozės, muzika iš plokštelių ir operų transliacijos iš Valstybės teatro. Tais pačiais metais pradėtas formuoti ir Kauno radiofono simfoninis orkestras.
Tuo metu Lietuvoje buvo vos 323 radijo imtuvai, tačiau radijas sparčiai populiarėjo. Jau 1927 m. programų trukmė pailgėjo iki 3–4 valandų per dieną. Eteryje skambėjo visuomenės veikėjų, mokslininkų, menininkų paskaitos, vyko literatūros vakarai, atsirado laidos vaikams, moterims ir ūkininkams, buvo transliuojamos visuomeninių organizacijų valandėlės.
Pradėdamas darbą rytais ir pertraukėlių metu Valstybės radiofone skambėjo šaukinys „Lietuviais esame mes gimę…“, sukurtas pagal Jurgio Zauerveino ir Stasio Šimkaus to paties pavadinimo dainą.
Kauno radijo stoties klausytojai 1927 m. kovo 4 d. išgirdo ir pirmąjį lietuvišką vaidinimą. Tąkart per radiją buvo transliuota Liudo Giros poema „Beauštanti aušrelė“, skirta J. Basanavičiui atminti. Vaidinimą režisavo karininkas Vladas Braziulevičius, o tekstą skaitė jis pats ir jo vadovaujami Karių teatro aktoriai.
Klausytojai pamėgo vaidinimus ir pramogines programas, tarp jų – Petro Biržio „Pupų Dėdės pastogėje“ ir estradinės grupės „Linksmieji broliai“ pasirodymus. Per radiją vis dažniau buvo galima išgirsti tiesiogines transliacijas iš svarbiausių valstybės renginių ir švenčių.
1927 metais Lietuvos Respublikos švietimo ministerija įsteigė Radijo tarybą, kuri koordinavo ir prižiūrėjo radijo veiklą bei programas. 1929 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas paskelbė Valstybės radiofono įstatymą, įsigaliojusį nuo sausio 1 d. Radijo taryba buvo panaikinta, o vietoj jos įkurtas valstybinis radijas – Valstybės radiofonas. Jis perduotas Švietimo ministerijos žinion. 1938–1939 m. Radiofonas buvo pavaldus Visuomeninei darbo vadybai, o nuo 1939 m. – Ministrui pirmininkui. Visą šį laikotarpį, taip pat ir vėlesniais okupacijos metais, radijas Lietuvoje veikė kontroliuojamas valstybinės valdžios.
Radijo programa nuolat plėtėsi. Nuo 1932 m. eteryje pradėtos transliuoti sporto naujienų laidos, atspindėjusios augantį visuomenės susidomėjimą sportu.
1935 m. Lietuva tapo Tarptautinės radijo sąjungos nare, o Valstybės radiofonas buvo įtrauktas į tarptautinį radijo programų mainų tinklą. Tai suteikė Lietuvos klausytojams galimybę klausytis įvairesnių užsienio radijo laidų ir sustiprino šalies ryšius su kitų valstybių radijo organizacijomis.
Gyventojams radijo technika Lietuvoje darėsi vis prieinamesnė. Kaune Studentų technikų draugijos radijo sekcija surengė naujausių gamyklinių ir pačių pagamintų radijo imtuvų parodą. Šis renginys skatino visuomenės domėjimąsi radijo technologijomis, jų veikimo principais ir praktiniu pritaikymu kasdieniame gyvenime.
1939 m. įvyko pirmoji Valstybės radiofono laida iš Vilniaus radiofono studijos. Radijas tuo metu jau buvo tapęs svarbia visuomenės informavimo ir kultūrinio gyvenimo dalimi – Lietuvoje buvo užfiksuoti 77 562 radijo abonentai.
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, Kauno ir Vilniaus radiofonai tapo vienais pirmųjų strateginių objektų, kuriuos užėmė sovietų kariuomenė. Senoji Valstybės radiofono vadovybė buvo atleista jau pirmomis okupacijos dienomis.
Nepaisant reikšmingų istorinių lūžių ir politinių permainų, per šimtmetį radijas tapo neatsiejama Lietuvos visuomenės gyvenimo dalimi.
Virtualią parodą sudaro dvi dalys: „Lietuvos radijas 1926–1928 m.“, „Valstybės radiofonas 1929–1940 m.“. Joje eksponuojami – Radijo tarybos statutas, Valstybės radiofono įstatymai, jo struktūra, klausytojų laiškai, Kauno radijo stoties pastato, studijos ir techninės įrangos nuotraukos. Taip pat pristatomos radijo stoties viršininkų, Valstybės radiofono direktorių, laidų vedėjų, pranešėjų ir atlikėjų fotografijos. Parodos lankytojai gali pasiklausyti Valstybės radiofono muzikinio signalo „Lietuviais esame mes gimę...“, Čikagos lietuvių radijo stoties „Margutis“ pasakojimų apie Pupų Dėdę, jo sukurtų ir atliekamų kūrinių, muzikinės valandėlės „Pelkių žiburėlis“, skirtos broliams Hofmekleriams, bei kitų archyvinių garso įrašų.
Naudota literatūra: Lietuvos radijas, 1926–2016: faktai, kūrėjai, laidos. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016