Tai tarsi asmeninis apdovanojimas, kai nuotrauka atgyja kažkur kitur, prabyla į visuomenę...
Minint Tarptautinę archyvų dieną, Lietuvos vyriausioji archyvarė Inga Zakšauskienė ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo Fotodokumentų skyriaus vedėja Simona Juzėnienė kalbėjo apie archyvaro darbą.
Kaip archyvai susiję su mūsų visuomene ir tapatybe Jūsų darbe? Jūs dirbate su fotografijomis. Kaip manote, kokią kasdienybę, kokią istorinę atmintį Jums padeda atskleisti dokumentai ir vaizdai, patenkantys į Jūsų rankas?
Labai taiklus klausimas. Ruošdamasi šiam pokalbiui ir pati galvojau apie tai, kas yra tas fotodokumentas, kam jis skirtas, kokią reikšmę mūsų kasdienybėje užima. Nes, atrodo, kur bepasisuksi – knygos, televizija, mokslo darbai – viskas iliustruota. Tuomet ir istorija jau neatrodo vien tik žodžiai, paberti ant balto lapo, – istorija įgauna formą, turinį. Štai kad ir Sąjūdis, apie kurį dažnai kalbame. Sąjūdis – žmonių bendrystė, susivienijimas, bendras tikslas. O kas man – žmogui, gimusiam jau po 1991 m. – yra Sąjūdis? Atėjus į archyvą ir pasklaidžius fotografijas, ypač tokių puikių fotografų, kaip Andrius Petrulevičius, Algimantas Žižiūnas, ateina suvokimas, kad Atgimimas nėra tik data ar faktas, kad tai buvo tūkstančių žmonių, ateidavusių į Vilniaus Vingio parką ir susirinkdavusių kituose miestuose, bendras reikalas. Slėnius ir aikštes užplūsdavo minių minios – o juk tuomet nebūta interneto, mobiliųjų telefonų, kad būtų buvę paprasta juos prisikviesti. Nuotrauka atskleidžia kontekstą – taip istorija tampa reali.
Fotografija yra kaip portalas, kuris leidžia nusikelti į praeitį. Aš dar studijų laikais prisimenu, kokį įspūdį man paliko J. Bulhako fotografijos. Ir ne tik dėl pastatų, kurių mes jau niekada nepamatysime, bet ir dėl vienos ar kitos fotografijos rakurso, kuris dėl iškilusių naujų statinių jau tapo neprieinamas, dėl tos užplūstančios nusotabos, kad štai taip atrodė gatvė, taip atrodė namas, taip atrodė mano Vilnius XIX a. pab.–XX a. pr. Kaip Jums atrodo – kas sunkiausia dirbant su fotografijomis, kas sudėtingiausia? Kai į Jūsų rankas patenka aptrūnijusi, plėvele apklijuota dokumentų dėžė?
Jūs dramatiškai nupiešėte, bet neretai, ypač iš fotografų, į archyvą atkeliauja preciziškai sutvarkytos negatyvų kolekcijos – netgi su aprašais. Tai – tobulas variantas. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai atkeliauja koks 50 tūkst. negatyvų – ir viskas vienoje krūvoje. Tokiu atveju pirmiausia, ko imamės – gautus negatyvus suskaitmeniname, kad pamatytumėme, kas juose užfiksuota. Tuomet rūšiuojame pagal temas, periodus, asmenybes. Stengiamės rasti kontekstą, kad medžiaga atsiskleistų. Tada prasideda kita darbo fazė, kai reikia susirinkti informacijos viena ar kita tema. Jeigu tema – tremtis, tai vakare, po darbo, pasiimi į rankas knygą apie tą laikotarpį, skaitai tremtį patyrusių asmenų prisiminimus, ieškai konkrečios vietovės paminėjimo. Kai teko tvarkyti vieno kunigo fotografijų archyvus, išsityrinėjau periodinius straipsnius apie tremtį, perskaičiau knygą šia tema ir tada jau ėmiausi aprašomojo darbo. Pradžia nebūna lengva, nes juk ne visus žmones, esančius fotografijoje, atpažįsti, tad apyrašuose lieka spragų. Tačiau dažniausiai, kol pabaigi visą kolekciją, jau gali atpažinti visus – ir tremtinius, ir ambasadų darbuotojus. Tada grįžti į pradžią pildyti apyrašų. Kartais labai praverčia pasikonsultuoti su žmogumi, dirbusiu toje srityje. Tarkim, karininkai žino, kokios diržų sagtys kuriais metais buvo nešiojamos, ir panašiai. Pagal tai galima papildyti apyrašus. Žinoma, toks darbas labai imlus laikui, atmintyje saugome daug detalių. Čia profesinė liga, kai žiūrėdamas žinių repotažą bandai įsidėmėti visus veidus, nes, tikėtina, prireiks ateityje, arba kai važiuodamas per Lietuvą mėgini įsiminti kiekvieną bažnytėlę: štai ši bažnyčia vienbokštė, raudona – kad tik nepamirščiau. Galiausiai visa informacija sugula į duomenų bazę. Atėję lankytojai stebisi: „kaip jūs taip ir iškapstote“. Va taip sėdime ir kapstome (šypsosi).
Atskleidėte, kad prie kiekvieno Jus pasiekusio dokumento dar yra begalinis istorinis kontekstas, žinios. Sakyčiau, kone detektyvo darbas, kai iš daugybės atskirų detalių galiausiai susideda realus įvykio vaizdas. O Jums pačiai archyvaro darbas ar panašus į detektyvo?
Be abejo. Mes iš laikysenos ir daugybės kitų detalių atpažįstame žmogų net geriau, nei jis pats save prisimena, tai kaip čia nesilyginsi su detektyvu... Būta išties kuriozinių situacijų. Štai kartą atėjęs Sąjūdžio dalyvis apžiūrinėdamas fotografijas ima priekaištauti: „Žiūrėkite, čia aš sėdžiu pirmoje eilėje. Kodėl manęs neįvardijote?“. O mes su kolege purtome galvas: „Ne, čia tikrai ne Jūs“. Šis pasižiūri įdėmiau ir galiausiai pripažįsta, kad gal ir tikrai apsirikęs, nes nei batų, nei kostiumo tokio neturėjęs.
Jūsų mieliausias personažas...
...tas, kurio medžiagą tvarkai. Susigyveni... Užsimezga savotiškas asmeninis ryšys, tarsi greta to žmogaus būtum nugyvenęs visą gyvenimą. Vienas pirmųjų didesnių mano sutvarkytų archyvų buvo Stasio Lozoraičio archyvas. Ne paslaptis, kad diplomatą paprastai įsivaizduojame pasitempusį, vilkintį kostiumą, o fotografija staiga ima ir sugrąžina į tuos laikus, kai būsimasis diplomatas kaime pas močiutę lakstė basas ir fotografavosi kieme su šuniukais. Tvarkant medžiagą atrodo, kad patiri visą to žmogaus emocijų skalę įvairiais jo gyvenimo periodais. Suvoki, kad vienas ar kitas į Lietuvos istoriją reikšmingai įsirėžęs žmogus buvo ir vaikas, ir kažką palaidojo, ir kad anaiptol ne viskas jam gyvenime kaip per sviestą ėjosi.
Archyvų specialisto sutvarkytas vieno ar kito asmens archyvas kitiems tarsi atsiskleidžia 3D formatu – galime žmogų matyti darbe, šeimoje; išvysti jį ir vaiką, ir sulaukusį garbaus amžiaus. Iš to, ką Jūs surenkate, to, kuos Jūs dalijatės su visuomene, susikuriameišbaigtą paveikslą. O juk neretai tas paveikslas tampa paskata ir kitiems imti gilintis į vieną ar kitą sritį, stimulu kurti, statyti.
Mes visada labai džiaugiamės, kai nuotrauka atgyja kažkur kitur, prabyla į visuomenę. Nes nesuskaitmenintų, neaprašytų dokumentų dėžės neprakalbinsi. Viską, ką darome, atiduodame visuomenei. Tas pasitenkinimo jausmas – kad štai mano tvarkytas archyvas sugulė į knygą, tapo įdomus radijo ar televizijos laidų kūrėjams – tarsi asmeninis apdovanojimas.
Kažkas yra pasakęs, kad archyvaro darbo niekas nepastebi, kol šis jį vis dar dirba. Jeigu vieną dieną visi archyvarai staiga sumanytų pakeistų savo profesiją ar, tarkim, pareikštų atsisakantys dirbti – kaip atrodytų mūsų gyvenimas?
Iš pradžių turbūt niekas to labai nesureikšmintų – sakytų, kaip nors išsiversime. Juk kai streikuoja autobusų vairuotojai, ypač viduržiemį, reikalas atrodo kur kas rimtesnis – stotelėse šąlame visi. Rašytiniai dokumentai atlieka kitą vaidmenį, tad gal rašytinių dokumentų įstaigos pasigestų greičiau. Tačiau ilgainiui žmonės, kurie dirba su istorija, kuriems rūpi tautos atmintis, mūsų šaknys, pradėtų ieškoti būdų, kaip rasti informaciją. Juk ir anksčiau, kai archyvai buvo uždari, žmonės nesiliovė ieškoję būdų rasti informaciją. Kaip ir didžioji dauguma mano kolegų archyvarų, esu tikra, kad mūsų darbas turi prasmę.
Dokumentinis paveldas yra mūsų tautos ir valstybės kvėpavimas. Tai, ką sukuriame šiandien, rytoj tampa istorija, rytoj jau galime iš to mokytis.
Simona, esu labai dėkinga už pokalbį, už tai, kad pasidalijote tais mažais stebuklais, be kurių neįsivaizduojama archyvaro profesija. Sveikinu Jus ir visus Jūsų kolegas su Tarptautine archyvų diena! Metas švęsti!
Ačiū, kad pakvietėte. Pasinaudodama proga noriu pakviesti archyvų bendruomenę ir visus archyvų bičiulius į tradicija jau tapusį archyvų pikniką. Susitikime šiandien – birželio 9-ąją – 12 val. pievelėje šalia archyvų pastato O. Milašiaus g. 21, Vilniuje. Žadam gerą nuotaiką!
Atnaujinimo data: 2023-09-06
Taip pat skaitykite:
Virtuali paroda „Kai Lietuva prabilo eteryje. Lietuvos radijas 1926–1940 m.“
Lietuvos ypatingajame archyve viešėjo Teksaso universiteto Ostine Clements centro studentai
Kviečiame dalyvauti Kauno regioninio archyvo „Gyvo archyvo dienų“ renginiuose!
Lietuvos archyvų sistemos darbuotojai stažavosi Norvegijos nacionaliniame archyve