Lietuvos centrinio valstybės archyvo virtuali paroda „Ar tarpukario Lietuva buvo Laukiniai vakarai? Leidimai ginklams laikyti“
1918 m. vasario 16 d. atsikūrusioje Lietuvos valstybėje visuomenės saugumo užtikrinimas nuo išorės grėsmių tapo vienu pagrindinių valstybės rūpesčių. Kartu su kariuomenės kūrimu, vidaus tvarką palaikančių institucijų formavimu imta reguliuoti ir gyventojų teisę laikyti šaunamuosius ginklus. 1919 m. sukurta ginklų įsigijimo ir laikymo reglamentavimo sistema buvo neatsiejama visuomenės saugumo politikos dalis, tačiau už šios formalios piliečių teisės į apsaugą ir viešosios tvarkos užtikrinimo sistemos slypėjo kur kas gyvesnis, spalvingesnis Lietuvos visuomenės portretas – išskirtinės asmeninės istorijos, motyvai įsigyti ar laikyti ginklą. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai vaizdžiai iliustruoja to meto visuomenės saugumo poreikius.
Besiformuojanti kariuomenė ir visuomenės apsaugos institucijos ( 1918 m. pradėta kurti milicija, 1924 m. pervadinta policija) atliko svarbų vaidmenį užtikrinant valstybės piliečių saugumą. Papildomu saugumo garantu kiekvienam piliečiui, neturinčiam kriminalinės praeities ir norinčiam apsaugoti savo turtą ar gyvybę nuo blogos valios žmonių, tapo asmeninis ginklas. Galimybe legaliai naudoti šaunamąjį ginklą per visą tarpukario laikotarpį vien Kaune pasinaudojo daugiau kaip 3 200 asmenų. Ginklavosi ministerijų vadovai ir darbuotojai, diplomatai, profesoriai, dėstytojai, mokytojai, gydytojai, teisėjai, inžinieriai, ūkininkai, operos solistai, staliai, našlės ar net kunigai.
Nors Lietuvos ir užsienio piliečių (svetimšalių) motyvai turėti legalų ginklą buvo labai įvairios – nuo medžioklės ar sporto iki relikto mirusiam giminaičiui atminti, – pagrindinė priežastis įsigyti ginklą buvo asmens ir turto apsauga.
IV Ministrų kabinetas, vadovaujamas Mykolo Sleževičiaus, 1919 m. rugsėjo 2 d. Kaune priėmė ir patvirtino „Leidimų ginklams laikyti davimo taisykles“. Įvedus civilinių ginklų laikymo reguliavimą, buvo draudžiama be atitinkamo leidimo laikyti ir nešioti šaunamuosius ginklus. Teisinis reguliavimas numatė, kad leidimai būdavo išduodami ne jaunesniems kaip 17 metų asmenims (nuo 1925 m. amžiaus cenzas buvo padidintas iki 20 metų). Teisę išduoti leidimus ginklams laikyti turėjo miestų ir apskričių viršininkai. Norint gauti leidimą, buvo privalu susimokėti nustatytą mokestį – revolveriams 20 auksinų, medžiokliniams šautuvams – 40 auksinų. Įvedus litą mokestis buvo suvienodintas – tiek už revolverį, tiek už medžioklinį šautuvą tekdavo susimokėti 15 litų. Leidimą laikyti ginklą reikėdavo pratęsti kasmet, į Valstybės iždą sumokant nustatytą sumą. Nuo 1935 m. ūkininkams, įsigijusiems ginklą savigynos tikslais, buvo taikoma lengvata – pateikę prašymą jie galėdavę mokėti tik 5 litus. Užsienio piliečiams galiojo ta pati ginklų įsigijimo ir laikymo tvarka – tik diplomatams leidimai laikyti ginklą buvo neprivalomi. Leidimą jie turėdavę gauti tik norėdami įsigyti naują ginklą.
Tarp populiariausių laikytų ginklų tarpukario Lietuvoje dominavo vokiškos gamybos pistoletai ir revolveriai „Mauser“, „Walther“, „Schmeisser“, „Haenel Suhl“ ir amerikietiški „Browning“.
Mažesnio kalibro ginklus tarpukariu buvo įprasta vadinti revolveriais arba montekristais, pistoletais – kur kas rečiau.
Nuo 1940 m. spalio mėn. okupacinė sovietų valdžia asmenims, turėjusiems leidimus laikyti ginklus, ėmė siuntinėti kvietimus atvykti į milicijos specialiuosius skyrius. Čia turėti ginklai ir šaudmenys būdavo nusavinami.
Virtualią parodą sudaro 12 dalių: „Vasario 16-osios akto signatarai“, „Ministrų kabineto nariai“, „Lietuvoje reziduojantys diplomatai“, „Universiteto bendruomenė“, „Lietuvos diplomatinė tarnyba“, „Muzikos atlikėjai“ „Mokytojai“, „Ginkluotos moterys“, „Įvairių profesijų atstovai“, „Prašymai ginklams laikyti dėl stambių pinigų gabenimo“, „Atimti prašymai ginklams laikyti“ ir „1940-ieji metai“. Parodos pagrindą sudaro Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomo Kauno apskrities viršininko fondo Nr. 402 dokumentai: asmenų prašymai Kauno miesto ir apskrities viršininkui dėl leidimo ginklui laikyti, žinios apie juos, leidimai ginklams laikyti ir kiti dokumentai. Eksponuojami dokumentai kiekvienoje parodos dalyje išdėstyti abėcėlės tvarka pagal asmenų pavardes.